Kompostas

Kadaise kiekvieni namai troško pianino. Jis įprastai stovėdavo svetainėje tarsi pažadas – kultūros, geresnės ateities vaikams, jaukesnių vakarų. Ilgainiui šis pažadas blėso: dulkantys namuose ar išnešti į laiptines ir kiemus instrumentai tapo dekoratyviniais akcentais.

„Kompostas“ prasideda ten, kur instrumentų istorija paprastai baigiasi. Trys atstumti, nuo įprasto skambesio ir išvaizdos nutolę pianinai tampa audiniu, kuris pamažu irdamas maitina ir kuria naują gyvybę: trys atlikėjos garsiškai nukelia klausytoją į mistišką, lietuvių liaudies motyvų turinčią erdvę.

Cirko artistas žongliruoja ir balansuoja tarp instrumentų įsiliedamas į muzikavimo procesą. Visa scena virsta aikštele, kurioje daiktai keičia savo pirminę funkciją, o performatyvi kūno kalba tampa jungiamąja grandimi. Kūrinys vadovaujasi logika, kurioje nėra netinkamų garsų, netinkamų priemonių ar sceninių elementų kombinacijų: viskas gali koegzistuoti kartu.