Teatras / anapus logikos.

Inicijuoti meninius tyrimus, tarpsritinius eksperimentus, kurti remiantis moksliniais, humanitariniais, medicininiais tyrimais, bendradarbiauti su kitų sričių specialistais. Fizika, neurologija ar psichiatrija dažnu atveju atsakinėja į tuos pačius klausimus kaip ir menas.

Jungti skirtingas teatro rūšis ir meno disciplinas. Galbūt visiškai atsisakyti monotoniškų, vienoje disciplinoje užsidariusių kūrinių. Vystyti heterogeniškų elementų montažo metodą tematinei kūrinio polemikai išreikšti, taip paverčiant kūrinį atviresniu interpretacijoms.

Jautriai reaguoti ne vien į socialines ar politines temas, o į giluminį jų koegzistavimą su vidinėmis psichologinėmis, dvasinėmis, religinėmis, maginėmis temomis. Niekada nepasikliauti vien priežastiniu ryšiu, logiška motyvacija, racionaliu protu, nes toks mąstymo būdas neatitinka pasaulio veikimo modelio.

Spektakliai, besiremiantys vien priežastiniais, psichologiniais ar socialiniais-politiniais tyrinėjimais, yra tik vaizdingas jau atrastų fiktyvių atsakymų į „amžinuosius klausimus“ atkartojimas. Meno tikslas – nesiremti didaktiškais apibendrinimais, o nagrinėti tik tokius klausimus, prie kurių prisiartinti leidžia tik menas.

Suvokti meno kūrėjų reikšmę kitų sričių kontekste, galimybę suteikti kitą požiūrį, alternatyvų sprendimą ir neužsidaryti vien savo veikloje. Inicijuoti bendras meno ir kitų sričių profesionalų iniciatyvas bei jose dalyvauti, prisidėti prie tarpsritinių ir tarpdisciplininių tyrimų. Vystyti ir skatinti meno ir technologijų sinergiją, „Art-Tech“ sektoriaus augimą praktikoje ir tinklaveikoje.

Nesekti akla logika bei tradicija. Ieškoti teatrinių paradoksų atmetant viską, kas buitiška, suspausti realybę iki siurrealybės, ieškoti kompleksinių meninių sprendimų, iškreipti viską kaip gumbuotas veidrodis.

Ieškoti naujų pasaulio ir žmogaus veikimo jame modelių, fantastinių taisyklių, kurti naujus priežastinius ryšius, leidžiančius į tas pačias problemas pažiūrėti iš kito kampo. Drąsiai atskleisti patį nagrinėjamos problemos veikimo dėsnį, nesistengiant atkartoti išorinio panašumo.

Kurti ambivalentiškas, rizikingas, perkrautas, nevienareikšmes koncepcijas, o ne atkurti moralizuojančius, didaktiškus, apspręstus, vientisus, uždaro pasaulio organizavimo būdus. Jei spektaklį lengva papasakoti – jis nevertas būti spektakliu.

Meno kūriniu reikia liudyti, kad nerealioms ar gyvenime nematytoms taisyklėms paklūstantis sceninis vaizdas gali sukurti tikro ir gyvo gyvenimo iliuziją bei netgi sukelti atpažįstamumą. Taip pat kvestionuoti tikro ir realaus mūsų gyvenimo monotoniškumą, netikrumą bei absurdiškumą. Nepamiršti juoktis.

„Galima tyrinėti spektaklio įvaizdžius, teatro literatūrą ir kitas teatre naudojamas savarankiškas disciplinas, bet vizualumas nepriklauso nė vienai iš disciplinų ir ištinka žiūrovą kaip visumos efektas.“ — Maaike Bleeker